Sintetiniai dažai ir lipdukai - tokios šiandien populiariausios velykinių kiaušinių marginimo priemonės. Su vartotojiška kultūra kovojantis "Kultūros uostas" prieš didžiąją pavasario šventę primena senąsias Velykų tradicijas ir pristato šiuolaikinių menininkių požiūrį į margutį.
Vėlių prabudimas ir Kristaus prisikėlimas
Velykos - kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį Mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio "vėlės". Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, vėlės atsikelia iš žemės. Todėl Velykų dieną lankydavo mirusiųjų kapus ir nunešdavo jiems maisto - kiaušinių.
Atėjus krikščionybei Velykų šventė sutapatinta su Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Šią dieną krikščionys džiūgauja, švęsdami Dievo sūnaus pergalę prieš mirtį (šėtoną), tačiau Velykų šventėje išliko ir daug pagoniškų elementų. Svarbiausias jų - margučiai.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio tautų, margučiai nuo pagonybės laikų simbolizavo gyvybės atsiradimą, vaisingumą, kosmosą. Žmonės tikėdavo, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gemalu pasivertusios gyvatės gyvybė.
Tautosaka byloja apie kiaušiniui teikiamą magišką galią: lietuviai žemdirbiai pirmoje išartoje vagoje XIX a. pabaigoje dar aukodavo kiaušinį Žemynai, po žiemos pirmą kartą per Jurgines į laukus išgenami gyvuliai turėdavo peržengti po tvarto slenksčiu padėtus du nedažytus ir du margintus kiaušinius. Jei šie nesuduždavo, tikėta, kad gyvuliai bus sveiki ir gražūs.
 Velykoms skirtos etnomokyklėlės užsiėmimuose su senaisiais papročiais susipažino daugiau kaip 200 uostamiesčio vaikų |
Lietuvoje velykiniai kiaušiniai dažniausiai buvo marginami rašytiniu (vašku), skutinėtiniu ir tepliotiniu būdu.
Tautodailininkė Jadvyga Albrektienė, visą mėnesį prieš Velykas vedusi Klaipėdos etnokultūros centro inicijuotus Velykų etnomokyklėlės užsiėmimus, pastebi, kad šiandien ikimokyklinio amžiaus vaikai jau nežino nė vieno iš šių velykinių kiaušinių marginimo būdų.
Kad mamos mylėtų...
Ką reiškia Velykos, margučiai, kaip jie dažomi, paklausinėjome į etnomokyklėlės užsiėmimą atėjusių etnokultūrinės pakraipos lopšelio-darželio "Volungėlė" priešmokyklinės grupės vaikų.
"Velykos yra šventa šventė, nes per ją valgome daug kiaušinių. Dar auklėtoja sakė, kad per Velykas kiaušinius reikia dėti ant kapo. Namuose dažau kiaušinius su mama. Į jos nereikalingą kojinę įdedame ryžių, kiaušinį ir česnakų, oi ne, svogūnų lukštų ir verdame. Ir tada kiaušinis būna spalvotas", - aiškino Ligita.
"O aš namuose įmerkiu kiaušinius į dažus, o paskui lipdukais apklijuoju", - pasigyrė Modestas.
Emilija, demonstruodama užsiėmimo metu vašku išmargintus kiaušinius, tvirtino, kad tai ne pirmas jos susidūrimas su vašku.
"Namuose esu marginusi kiaušinius su vašku. Močiutė mane mokė. Bet jau seniai tai buvo. O su mama dažome kiaušinius su svogūnų lukštais. Mano kiaušinis raudonas. Ši spalva reiškia kraują, o geltona - saulę. Aš su vašku nupiešiau ant kiaušinio saulutę ir gėlytes ir labai patiko su vašku taškučius dėlioti. Bet kodėl reikia kiaušinius per Velykas dažyti - nežinau..."
Olivija sakė, pirmą kartą kiaušinius vašku marginanti. "Namuose marginu juos su vandeniniais dažais, o paskui valgau. Velykos man patinka, nes tai yra šventė, ateina daug svečių. Manau, todėl dažome kiaušinius, kad svečius pavaišintume."
O Eimantas įsitikinęs, kad vaikai dažo velykinius kiaušinius dėl to, kad juos mamos mylėtų.
Tuo tarpu Rokas braukė ašarą, pakišęs ranką po šaltu vandeniu. "Daugiau kiaušinių jokių nemarginsiu, nusideginau pirštelį."
 |
Sugrįš prie šaknų
"Nuo seno kiaušinių marginimo tradicijos būdavo perduodamos šeimoje. Iš anksto būdavo ruošiami augaliniai dažai. Didįjį šeštadienį visa šeima susėsdavo ir margindavo kiaušinius, lenktyniaudavo kieno bus gražesnis. Dabar nei tėveliai nei seneliai tam negaišta laiko - paprasčiausiai nudažo kiaušinius sintetiniais dažais, o vaikai juos apklijuoja parduotuvėje pirktais lipdukais. Dauguma vaikų apie senovinius kiaušinių marginimo būdus sužino ir jų išmoksyta tik mokykloje", - kalbėjo tautodailininkė.
Vis dėlto pokalbininkė pastebi, jog anksčiau ar vėliau žmonės sugrįžta prie savo šaknų, tradicijų. "Mano buvę mokiniai, kuriuos kažkada supažindinau su kiaušinių marginimo būdais, dabar gyvenantys užsienyje, dažnai skambina ir teiraujasi, kaip margučius dažyti. Jie ilgisi lietuviškos dvasios, nori perduoti savo tautos tradicijas vaikams", - pasakojo J. Albrektienė.
Klaipėdos etnokultūros centro velykiniuose užsiėmimuose tautodailininkė daugiau kaip 200 vaikų supažindino su kiaušinių marginimo vašku būdu. Verbų meistrė šiuo tautodailės žanru, kuriame susipina grafikos ir tapybos elementai, susidomėjo tik vyresniame amžiuje.
"Aš pati gimusi prie Kražių. Mano gimtajame kaime populiariausias velykinių kiaušinių marginimo būdas buvo skutinėjimas. Dabar skutinėti dažytus kiaušinius labai patogu su popieriaus rėžtuku. Ašmenis reikėtų užfiksuoti su kokia vinute, kad nejudėtų ir skutinėti įvairiausius raštus. Kai peiliukas atšimpa - galiuką nulauži ir toliau skutinėji."
Paprasčiausias būdas marginti kiaušinius, pasak J. Albrektienės, - apvynioti juos įvairiais augalais, įdėti į nailoninę kojinę ir merkti į dažus. Augalėlio atspaudas lieka nenusidažęs.
"Kiaušinių rašymas vašku - sudėtingesnis, tačiau, ko gero, pats įdomiausias ir originaliausias būdas", - mano tautodailininkė ir pažeria keletą praktinių patarimų, kad velykiniai margučiai būtų stiprūs ir gražūs.
Marginimas vašku
Patys stipriausi yra maži kiaušiniai, nes juose mažiau turinio, stipresni lukštai. Kiaušinius reikia iš vakaro pamerkti į šaltą vandenį, po to labai gerai nuplauti su muilu ir išvirti. Virti reikia ant silpnos ugnies iki 12-15 minučių. Išvirtus perlieti šaltu vandeniu.
Vašką, sudėtą į mažą metalinį indelį, reikia šildyti virš žvakės. Puikiai tinka aromatinė žvakidė. Rašymo įrankis - tai paprastas pieštukas, į kurio galą įsmeigta adatėlė. Kiaušinį reikia laikyti delnuose, kad būtų šiltas, įrankį merkti į skystą vašką ir iš karto piešti ant kiaušinio.
Kiaušinis turi būti marginamas simetriškais raštais - taškeliais, kryželiais, saulutėmis, gyvatėlėmis, širdelėmis, užrašais "aleliuja". Saulutės ant kiaušinių simbolizuoja viltį, žvaigždutės - šviesą, žalčiukai - gyvybę.
Išmargintus kiaušinius įmerkti į drungnus dažus. Jiems nusidažius galima vėl marginti vašku ir vėl merkti į kitos spalvos dažus. Tada margutis bus su kelių spalvų raštais.
Kad spalva būtų ryškesnė, pasak tautodailininkės, reikia į dažus įberti druskos arba įpilti acto. Kiaušinius dažyti galima svogūnų lukštų, įvairių žolynų, šieno pakratų nuoviru.
Naudojant sintetinius dažus 1 dažų pakeliui reikia 1 stiklinės vandens, 1 šaukšto acto.
Raudona kiaušinių, jų raštų spalva simbolizuoja gyvybę, žalia - bundančią augmeniją, geltona - prinokusius javus, juoda - žemę, mėlyna - dangų.
Kaunietė keramikė Eglė Česonytė ir klaipėdietė dizainerė bei fotografė Neringa Bumblienė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Meno kiemo dirbtuvėse prieš šv. Velykas pristatė savo konceptualų požiūrį į margučius.
Porcelianiniai kiaušiniai
Viena įdomiausių porceliano srities kūrėjų, tarptautinių parodų, porceliano simpoziumų ir konkursų organizatorė E. Česonytė praeitą savaitgalį uostamiesčio meno mėgėjus pakvietė į išskirtinį porceliano dekoravimo seminarą.
Jame klaipėdiečiai turėjo progos stebėti, kaip liejamas porcelianas, ir patys įvairiaspalvėmis glazūromis, auksu, faktūrine mase dekoravo porcelianinius puodelius bei kiaušinius.
Porceliano technika šiandien skaičiuoja jau daugiau nei tūkstantį metų. Kinijoje porcelianas vadintas "dieviškuoju akmeniu". Stiprus kaip akmuo, skaidrus kaip mėnulio šviesa, tačiau šiltas kaip saulės spindulys. Kiekvienas prancūzo juvelyro Peterio Karlo Faberžė sukurtų velykinių kiaušinių kolekcijos Rusijos carų dinastijai egzempliorius šiandien vertinamas milijonais. Vokietijoje porceliano tradicijas puoselėjo Meiseno porceliano fabrikas. Lietuvoje, pasak E. Česonytės, porceliano dekoravimo tradicijos nėra senos ir labiausiai siejamos su nuo 1981 m. veikiančiu "Jiesios" porceliano fabriku.
"Senose fotografijose man teko matyti keraminių margučių, tačiau jie buvo vertinami kaip žaislai, ne kaip meno kūriniai", - sakė E. Česonytė. Šios menininkės kūryboje porcelianinis kiaušinis atsirado maždaug prieš šešerius metus.
"Mano kiaušiniai panašūs į žmogeliukus, angeliukus. Jie su rankytėmis, kojytėmis, akytėmis, su įvairiais užrašais, palinkėjimais. Tai nėra tradiciniai Velykų margučiai, jų ant stalo nepadėsi ir neparidensi", - juokėsi dailininkė.
"Kodėl ne? Dekoruotas porcelianinis kiaušinis gali tapti puikia velykine dovana ir tikrai papuoš mūsų velykinius stalus", - prieštaravo į kūrybinius užsiėmimus atėję klaipėdiečiai. Iš anksto menininkės išlietas kiaušinių formas jie dekoravo zuikiais, širdelėmis, gėlėmis, lapeliais, rašė ant jų velykinius linkėjimus savo artimiesiems.
Kiaušiniai su plaukais
Užvakar Meno kiemo dirbtuvėse (Daržų g. 10/ Bažnyčių g. 4) jauna menininkė Neringa Bumblienė pristatė žiūrovams savo fotografijų parodą "Lukštas".
"Man atrodo, jog Velykos šiandien žmonėms neturi jokios sakralinės prasmės, tai tik kiaušinių dažymo bumas. Pagalvojau, ką man asmeniškai reiškia kiaušinių dažymas taškiukais, trikampiukais, kitais tradiciniais ornamentais. Kaip menininkė turiu savo požiūrį į kiaušinių dekoravimą. Jį ir išsakau šia savo paroda", - apie ekspozicijos idėją kalbėjo autorė.
"Photoshop" programa apdirbtose fotografijose N. Bumblienė kiaušinio lukštą lygina su žmogaus oda, jos dariniais. Lukšto paviršiuje atsiranda odos poros, raukšlės, plaukai, krūtų speneliai ir kita.
"Visi žinome, kad kiaušinis yra pavasario simbolis. Ar susimąstome kodėl? Todėl, kad jo viduje bręsta gyvybė. Kiaušinio lukštas, kaip ir žmogaus oda, yra mūsų esaties kiautas. Gal kartais slepiame save po kietu kiautu, laukdami, kol pajėgsime subrandinti savąjį "aš" atšiauriam pasauliui..." - kalbėjo N. Bumblienė apie parodos koncepciją.
N. Bumblienės paroda "Lukštas" veiks iki balandžio 19 d. Kadangi paroda eksponuojama Meno kiemo dirbtuvių languose - ją galima apžiūrėti darbo dienomis ir per šventes, bet kuriuo paros metu.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą